Kaip radau papildomą uždarbį, kai visi sakė, kad tai neįmanoma

[blushprevious]

Esu Eglė, man 29 metai, dirbu klientų aptarnavimo vadybininke vienoje logistikos įmonėje. Darbas kaip darbas – nuo devintos iki penkių, o kartais ir ilgiau, kai klientai iš Azijos pradeda rašyti vakare. Didelio atlyginimo neturiu, bet užtenka pragyventi. Visada jaučiau, kad galėčiau uždirbti daugiau, bet trūksta drąsos mesti darbą ar pradėti rimtą verslą. Prieš kelis mėnesius netikėtai atradau būdą pasididinti biudžetą, apie kurį niekada rimtai nesusimąsčiau – internetinius žaidimus.

Viskas prasidėjo visiškai atsitiktinai. Sėdėjau vėlų vakarą, slinkau „Facebook”” juostą ir pamačiau draugo įrašą. Jis rašė, kaip jam pavyko laimėti per internetinį kazino. Aš niekada netikėjau tokiais dalykais, visada galvojau, kad tai tik sukčiai arba tinginiai, kurie nori greitų pinigų. Bet jis paminėjo kažkokią platformą, sakė, kad žaidžia tik dėl pramogos, o laimėjimas buvo bonusas. Pagalvojau – kodėl gi ne? Juk nieko neprarasiu, jei tik pažiūrėsiu.

Kitą dieną per pietų pertrauką nusprendžiau paieškoti informacijos. Įvedžiau keletą raktinių žodžių, ir vienas variantas iškart patraukė dėmesį. Svarbiausia buvo, kad nieko nereikia mokėti iš karto, yra galimybė išbandyti nemokamai arba su minimaliais statymais. Prisimenu, kaip pirmą kartą atsidariau svetainę ir maniau, kad viskas bus per sudėtinga. Bet ten viskas labai paprasta – užsiregistruoji, pasirenki žaidimą ir bandai laimę. Tą dieną atlikau vavada register, nors iš pradžių ir abejojau. Paėmė gal penkiolika minučių, kol užpildžiau visus laukus, bet rezultatas buvo vertas.

Pirmą savaitę žaidžiau tik su virtualiais pinigais. Norėjau suprasti mechaniką, nes apie lošimo automatus žinojau tik tiek, kiek matydavau filmuose. Ten tie žmonės traukia svirtis, ir aš maniau, kad čia tas pats. Bet iš tikrųjų yra daugybė variantų – nuo klasikinių „vienarankių banditų”” iki teminių žaidimų su siužetais. Man labiausiai patiko tie, kuriuose yra papildomų bonusų ratų. Kai pirmą kartą sukau ratą ir laimėjau nedidelę sumą, širdis pradėjo plakti greičiau. Nebuvo daug – tik keli eurai, bet jausmas buvo nepakartojamas.

Tada pagalvojau: o jeigu pabandyti su tikrais pinigais? Įdėjau dešimt eurų, nusistačiau limitą – ne daugiau kaip du eurai per dieną. Tai buvo mano taisyklė. Aš nedirbu banke, negaliu švaistyti pinigų. Bet per mėnesį pastebėjau, kad tie maži laimėjimai susikaupia. Kartais laimėdavau penkis eurus, kartais dešimt, o vieną kartą net trisdešimt. Žinoma, buvo ir dienų, kai pralaimėdavau, bet laikiausi savo limito. Svarbiausia, kad tai netapo problema – aš žiūriu į tai kaip į pramogą, o ne kaip į būdą praturtėti.

Kartą vakare, po sunkios darbo dienos, sėdėjau ir žaidžiau. Mano viršininkas vėl pyko dėl ataskaitų, jaučiausi išsekusi. Įjungiau vieną žaidimą, pasileidau muziką ir tiesiog atsipalaidavau. Po penkiolikos minučių mačiau, kad mano balansas išaugo dvigubai. Nesupratau, kaip tai atsitiko, bet buvo malonu. Nors greitai tie pinigai išnyko, nes nusprendžiau tęsti, bet patirtis buvo įkvepianti. Supratau, kad ne visada reikia siekti didelio laimėjimo – kartais užtenka mažų akimirkų, kurios pakelia nuotaiką.

Mano draugai nežino, kad aš žaidžiu. Kai kurie iš jų galvoja, kad tai blogas įprotis, bet aš su tuo nesutinku. Viskas priklauso nuo požiūrio. Aš neperku brangių daiktų, neleidžiu pinigų į šalį, o ši pramoga man kainuoja mažiau nei kava per mėnesį. Be to, tai suteikia įspūdžių, kurių trūksta kasdienybėje. Kai laimiu, jaučiuosi kaip maža pergalė prieš rutiną. Kai pralaimiu, tiesiog pasakau sau, kad tai buvo nuotykis.

Kartą net atradau, kad kai kuriuose žaidimuose galima žaisti su draugais. Nors aš to dar neišbandžiau, bet skaičiau, kad žmonės organizuoja mini turnyrus. Galbūt kada nors pabandysiu, bet kol kas man užtenka vienatvės ir ramybės. Vakare, po darbo, kai niekas netrukdo, įsijungiu žaidimą ir leidžiu laiką savo malonumui. Tai tapo savotišku meditacijos ritualu, nors nenaudoju to žodžio per dažnai.

Svarbiausias dalykas, kurį išmokau – kontrolė. Aš niekada neinvestuoju daugiau, nei galiu sau leisti prarasti. Tai taisyklė, kurią nusistačiau pirmą dieną. Pradėjau nuo mažų sumų, o dabar, kai jaučiuosi užtikrintai, kartais leidžiu sau šiek tiek daugiau. Bet visada prisimenu, kad tai tik žaidimas. Jei jaučiu, kad pradedu nervintis arba per daug įsitraukti, darau pertrauką. Kartais net ištisas savaites nežaidžiu, nes gyvenime yra ir kitų malonumų.

Dabar, kai žiūriu į savo sąskaitą, matau, kad per kelis mėnesius susikaupė nemaža suma. Ne, aš netapau milijonieriumi, bet pavyko nusipirkti naują telefoną, sumokėti už kursus ir net padovanoti dovanų mamai. Tai yra geriausias įrodymas, kad atsargumas ir sveikas protas gali duoti rezultatų. Jei kas nors man sakytų, kad neturėčiau žaisti, aš atsakyčiau: viskas priklauso nuo jūsų požiūrio. Aš nesu lošėja, aš esu žmogus, kuris mėgsta išbandyti laimę ir puikiai žino savo ribas. Galbūt kada nors nustosiu, bet kol kas tai teikia džiaugsmo. Ir žinote ką? Aš niekada nesigailėjau to sprendimo.

[Author]

Posts